Šis tas apie mokslo pažangą sporte ir ne tik…

„Būti, ar nebūti? Štai kur klausimas…“. Su šiuo ir daugybe kitų klausimų susiduriame tiek augdami – tiek gyvendami suaugusiųjų gyvenimą, tiek sveiki – tiek ligoti, tiek turtingi – tiek vargšai. Yra begalė klausimų, bet, deja, mažai atsakymų. Didieji išminčiai ir didieji „protai“ savais būdais vis bando rasti tuos „teisingus“ atsakymus, tačiau kuo daugiau kuriama dogmų – tuo daugiau atsiranda išimčių joms. Tai, kas vakar buvo „žalinga“, šiandien – sveikatos šaltinis. Tai, kuo maitinosi mūsų protėviai ir laimėjo karus, kai kuriems šiandien – bedievystė. Galiausiai tai, ko mokeisi vakar – šiandien jau yra paneigta. Šitiek klausimų kaip tiksliai veikia mūsų smegenys, kaip gydyti vėžį, kaip atitolinti senatvę dar neturi atsakymų. O gal turi, tik mes, apsikrovę mokslo iliuzijomis, jų nebematome?

„Žmogus yra tai, ką valgo“ – dažnai girdime šiuos žodžius. Tačiau, kad ir kiek vegetarų teko sutikti, nė vienas nepasirodė panašus į morką ar burokėlį. Na, gal tik savo kūno linijomis su vienu vingiu plius ar minus. Aš pati, štai, valgau mėsą.. Ypač mėgstu vištieną, tačiau višta savęs, kad ir kaip liaudis norėtų, taip pat nedrįstu vadinti. O kas, jei žmogus valgo triušieną? Tampa greitas kaip triušis? Matyt, pastebėję šiuos neatitikimus, filologijos, dietologijos ir kitokių „-logijų“ (supraskite „mokslų“) menami žinovai, vis dažniau pradeda pasitelkti Antono Čechovo frazę „Žmogus yra tas, kuo jis tiki“, arba lenda dar giliau ir ištraukia jau apdulkėjusią Biblijos citatą „Kiekvienam bus atseikėta pagal jo tikėjimą“. Suprask, tūlas žemieti, kad, jei labai tikėsi, ne tik pragaro išvengsi, išvysi liepsnojantį krūmą ar net mišką, bet ir prisikelsi. Visgi, dar nė vieno tokio pakilusio, nepriklausomai nuo jų tikėjimo, neteko matyti. Tuo tarpu, kol narstome lingvistinius, personifikacinius ir tikėjimo niuansus, kažkur, toli toli, tiksliau giliai giliai, kaip kurmiai savo nameliuose pluša akiniuočiai ir bando rasti atsakymus į egzeltacinius klausimus. Gal net egzistencinius, sakyčiau. Viskas būtų lyg ir gerai: pirmieji tantrų metu pakyla į kosmosą, o antrieji įsitaiso sprando skausmus nuo per didelio juodų avių ganymo baltose lankose ir abeji gauna – ko nori – satisfakciją. Visgi, tie du gyventojai niekaip nesusieina ir traukia, kaip du ožiai, tautos vežimą į priešingas puses. O jei ir susieina, tai, dažniausiai, nuo ragų žiežirbos eina. Ir, kad ir kaip besistengia, nei vieni, nei kiti dar neturi atsakymų į visiems rūpimus klausimus: „kada bus pasaulio pabaiga?“ (tiksliai), „iš kur atsiranda įvairios autoimuninės ir polietiologinės ligos?“ (prakeiksmai prieš genetiką) ir, galiausiai, „ko nori moterys?“.

Į pastarąjį klausimą atsakyti nesiseka nei religijai, nei pačioms moterims. Na, gal mokslui pasisekė labiau – atradus, kad pas moteris corpus callosum kiek kitokios sandaros paaiškėjo daugybė dalykų: kodėl jos gali kalbėti telefonu, vairuoti ir dažytis lūpas vienu metu. Deja, vyrai policininkai to nesupranta ir baudžia jas kaip nedorėlius vyrus, kurie tikrai nesugeba atlikti dviejų darbų vienu metu taip pat gerai, kaip vieno. Palaukite! Juk mokslas įrodė, kad moterys tai geba! Bet, kol valdžioje vyrai, tokiems mokslo pasiekimams vietos nėra. Kita vertus, religija niekaip negali paaiškinti šio fenomeno: kaip moteris, kuri sukurta iš vyro šonkaulio, gali daryti kažką geriau už vyrą, be vieno šonkaulio… Tačiau, tų laidų laidelių, jungčių jungtelių gausybė pas moteris vis tiek nepaaiškina fakto, kodėl Ievai staiga prireikė to obuolio arba kodėl moterys iš karto po raugintų agurkėlių gali, tiesiog todėl, jog staiga „užsimanė“, sukrimsti pusę plytelės šokolado… Ką jau čia pusę… Po pusės šokolado, dar agurkėlių ir tada jau antrą pusę… Akivaizdžiau nebūna, kad mokslui teks šitą dar ilgai aiškintis.

Pritrenkiančios mokslo žinios – smegenys atsinaujina! Ką tai reiškia mūsų kraštiečiams? O gi tai, kad, biologijos mokytojos gąsdinimai mokykloje, kad alkoholis negrįžtamai žudo smegenų ląsteles, yra nieko verti. Gerk, sūnau, tik po to pabėgiok, sveikai pasimaitink, išspręsk porą įdomių kryžiažodžių ir tavo smegenėlės – kaip naujos, gal net geresnės… Žinoma, tas posovietinis gąsdinimas gal niekieno ir neatbaidė nuo taurelės, tačiau dabartinis atradimas, maža ką, gali ir paskatinti. Na, bet juk mokslas tarnauja žmogui. Ar bent jau turėtų tarnauti. Viskas daroma, kad tik populiacija gyventų geriau ir kuo mažiau krutintų savo sėdimąsias. O po to viskas daroma, kad išrasti vaistus nuo to nekrutėjimo. O tada, kad išrasti vaistus nuo anų vaistų šalutinių poveikių ir t.t. Taip ir su mūsų smegenimis – juk įrodyta, kad jos atsinaujina, tai kurių galų dar ieškome vaistų nuo neurodegeneracinių ligų? Aha! Smegenų gebėjimas atsinaujinti, pasirodo, yra labai ribotas. Visgi, į tas ribas liaudis neatsižvelgia ir eskaluoja naujausias žinias perskaitę tik straipsnio antraštę. O mokslinčiai, tuo tarpu, atradę kažką „netyčia“ ir labai sensacingo, nepatvirtinto kitais tyrimais, puola per visą pasaulį nešti aukštai iškėlę savo atradimo vėliavą su ta pačia antrašte, be papildomų paaiškinimų. Ir neša taip, kol tyliai ją sudegina, kai konkurentai paneigia jų tiesas. Kapituliacija.

Populiarioji žiniasklaida ir kitos visuomenės informavimo priemonės dabar visomis išgalėmis stengiasi „įpūsti“ tikėjimo mūsų nukvėpusioje visuomenėje: rodo istorijas su „sėkmingais“ žmonėmis, pasigydžiusiais įvairias ligas, susiradusiais įvairiausius vyrus… Net mokslas eskaluoja tai, jog nemažą dalį smegenų savybių mes galime treniruoti. Esą mūsų protas toks beribis, kad esame pajėgūs sukurti save tokius, kokius norime. Net išleista daugybė knygų apie neurolingvistinį programavimą ir pasąmonės galią.  Tik, kažkodėl, ne visų tikinčiųjų maldos išklausomos (gal mažai tikėjo, tik kaip tai pamatuoti?), ne visi sergantieji – pasveiksta, ir ne visi, „persiinstaliavę“ smegenis nušvinta, randa gyvenimo prasmę, tikslą ir pasiekia tai, ko nori. Teko girdėti moterį, kalbančią TED paskaitose ir pasakojančią apie savo išgyvenimus esant sutrikusioms kognityvinėms funkcijoms ir kaip ji stebuklingai sugebėjo tai išsitreniruoti ir dabar gyvena pilnavertį gyvenimą. Istorija, kaip iš pasakų knygų – graži, jaudinanti ir, matosi, tikra. Nors tai ir įrodo, jog viskas yra įmanoma, tačiau daugybė tokių pačių vaikų taip ir numiršta neišėję į visuomenę. Ar ir jie per mažai stengiasi? Ką jie daro ne taip? O gal tai Dievo bausmė? Taip, viskas slypi mūsų galvose, tačiau ar tikrai viskas, kas jose slypi yra pamatuojama, paskaičiuojama ir apčiuopiama. O gal kur nors kamputyje, kur jokie spinduliai neprasiskverbia, yra vietos taip vadinamam stebuklui?

Labai norisi tikėti mokslo pažanga, dirbti pagal ją, siekti tikslų jos pagalba. Tačiau kiek tvirtas tikėjimas gali būti, kai viskas taip kinta? Ir ar ne iš nuolatinių prieštaravimų esamoms žinioms gimsta idėjos, vedančios į gilesnį mokslinį pažinimą? Aiškėja viena – aklai tikėti nebegalima niekuo – nei Dievu (išklauso ne visada), nei mokslu (dažnai keičia savo nuomonę), nei savimi (dažniau nugali baimė, nei šaltas protas ar euristiškumas).  Lieka neskubėti, įsiklausyti į save ir, gal kartais, paminti mokslines tiesas, jei širdis jaučia kitaip. Žmogus tikrai yra dar neištirta planeta ir tiek religija, tiek mokslas vaikšto tik tos planetos paviršiuje. Tik, gink Dieve, negalima skleisti tokių erezijų mokslo ir Dievo tikinčiųjų bendruomenėse bei tautiečių bandoje – liksi ir be bažnyčios ir be algos.

Dabar juk toks pasaulis: atsikeli, žmogau, ryte ir sužinai, kad šiąnakt, kažkur Visatos pakrašty, kažkokie „protingi dėdės“, pasitelkę „super duper ultra“ technologijas ir specialiai išveistas žmoginių žiurkių rūšis, atskleidė, jog vėžį sukelia vanduo iš čiaupo. Ir dabar visi, net skeptiškiausi draugai, tau iš rankų čiups stiklinę vandens ir svies į šoną it kokią granatą.    Taip buvo su mirtį sėjančiu tabaku, cholesterolio pilnais kiaušiniais, kanapėmis, kurios, atrodo, gali padėti kai niekas nebepadeda Parkinsono ir Alzhaimerio „palydovams“ ir daugeliu kitų „atradimų“. Taigi, pagal naujausią „mokslo“ žodį, žmogau, gyveni taip, kaip prisakyta, kol nebus moksliškai įrodyta kitaip… Arba meldiesi. Pageidautina Krišnai, Budai ir Dzeusui vienu metu ir bus tau atseikėta pagal tavo tikėjimą. Amen.

Leave a Reply

Your email address will not be published.